4-ame amžiuje po Kristaus gimimo senovės Kinijos žiniai pranšavo didžiulę sausrą ateinančią vasarą. Sužinojęs tokią naujieną Dziau Ši miesto didikas Nong Čiuj nusprendė sprukti nuo būsimos nelaimės. Per metus susikonstravęs didžiūlį laivą ir pavadinęs jį Deivės Paukštės (Jang Šing) vardu pradėjo ruoštis tolimai kelionei. Surinkęs laivo įgulą bei pripildęs laivo triumus ryžių maišais Nong Čiuj leidosi kelionėn.

Visą griaunančios ir visą galinčios vandenų bangos plukdė Jang Šing senutės Europos krantų link. Po 5 mėnesių klajonių jūrose, netekęs pusės savo įgulos dėl baisingai varginančių kelionės sąlygų Nong Čiuj pasiekė krantą. Palikę laivą narsūs kiniečiai pajudėjo svetingojo žemyno gilyn. Apsistoję vaizdingame upytės slėnyje drąsuoliai pradėjo kurti gyvenvietę. Didžiausias tuometinis naujakūrių turtas buvo jų turimi ryžiai, kurie užtikrino sotų gyvenimą mažiausiai vieneriems metams. Svetingame žemyne pasirodė nesvetingi jo šeimininkai. Žan Pjer Fere vadovaujama frankų-saksų kariauna artėjo Nong Čiuj gyvenvietės link. Apie tai „suostęs“ Nong puolė sprukti Jang Šing pusėn. Jau sprunkančius kolonistus pasiekusios Žan Pjer Fere legiono strėlės pradėjo draskyti žmonių kūnus bei jų tempiamą mantą, o būtent maišus su ryžiais. Iš prakiurusių maišų it sniegas pradėjo veržtis balti ryžiai ir kristi žemėn.

Nong Čiuj pavyko pasprukti ir išgelbėti dalį savo žmonių ir kito gero. O jo palikta gyvenvietė buvo visa nusėta ryžiais. Žan Pjer Fere nusprendė toje gyvenvietėje įkurti miestą. Kadangi kitąmet užderėjęs ryžių derlius padengė visą būsimo miesto teritoriją, todėl šį miestą Žan Pjer Fere pavadino šį – miestu „po ryžiais“. Ilgainiui jis jau buvo vadinamas Poryžiais, ir tik vėliau įgavo savodabartinį Paryžiaus vardą.

Paryžiaus įkūrėjo Nong Čiuj palaikus čekų mokslininkai aptiko dabartiniame Sidnėjuje.