Sveiki, raso jums Kornelija is Radviliskio.
Atejo rudenelis jau ir i musu miesteli. Medziu lapai nusidaze auksine spalva, pauksciukai po truputi palieka musu salta krasta, visa gamta alsuoja svelnia dregme. Vis dazniau salna pakanda rytine zolyte. Mano vyras daug geria.
Kadaise sunus Tadukas grizes is mokyklos pazadino jau is darbo sugerovu parnesta teveli. Ir tare: “-Teveli, mes mokykloje ruosiame vaidinima “trys parsiukai”, ar padarysi man vaidinimui parsiuko kauke?”. Tevelis is karto sutiko padeti Tadukui pridurdamas: “Sto za chu**ia? Cevo ty daje***sia? Pasol na**ui! Ja paspat chaciu. Sto tebe zdelat stoby poskorej otjeb**sia ot menia?”. Ir kibo prie darbo.
Issitrauke Tevelis is po koldros degtines buteli (1 Pav.).
Isitikines, kad sis jau tuscias, svelniai atsuko kamsteli. Su kamsciatraukiu rupestingai padare dvi skylutes jame. Po to Tevelis liepe Tadukui nusisukti ir nusimove savo triusikus. Tadukas ne tik nusisuko bet ir uzsikimso savo nosyte. Su zirklutemis kirpdamas savo triusikeliu gumyte, Tevelis netycia isidure pirsta ir atsidusdamas teviskai tarstelejo “Bl**c! K**va!”.
Pririses prie kamstelio gumyte, tevelis jau beveik galejo pradziuginti Taduka pagaminta kaledine kauke. (2 – 7 pav.)
Priejes prie veidrodzio Tevelis pats negalejo atsigrozeti savo darbeliu – “Nu nach**, zalatyje ruki u menia. Chriu Chriu” (8-9 pav.)
Tadukas paciupes kauke puole strikineti is dziaugsmo!
Uz lango jau krinta pirmosios ankstyvos ziemos snaiges. Suzvarbe medziai it benamiai guzcioja peciais nuo vejo. Greitai zylutes susiguzusios sedes ant pliku medzio sakeliu. Rudenelis drasiai zengia sodziais ir pievom bei miskais ir kloniais.
Kornelija, 42 metai.
Radviliskis.